Tikslus apdirbimas netinka visoms medžiagoms. Kai kurios medžiagos turi kietumą, viršijantį apdirbimo dalių kietumą, dėl kurio dalys gali nutrūkti. Todėl šios medžiagos nėra tinkamos tiksliai apdirbti, nebent jos yra pagamintos iš specialių medžiagų ar pjaustymo lazeriu. Taigi, kokie yra tikslūs dalių apdirbimo materialūs reikalavimai? Pažvelkime kartu žemiau.
Tikslioms apdirbimo medžiagoms jos yra suskirstytos į dvi kategorijas: metalinės medžiagos ir nemetalinės medžiagos.
Metalinėms medžiagoms nerūdijantis plienas turi didžiausią kietumą, po kurio eina ketaus, vario ir galiausiai aliuminis.
Keramikos, plastiko ir kitų medžiagų perdirbimas priklauso nemetalinių medžiagų apdorojimui.
1. Pirmiausia reikalaujama medžiagos kietumo. Kai kuriais atvejais kuo didesnis medžiagos kietumas, tuo geriau. Tačiau dėl apdirbimo dalių kietumo reikalavimų medžiaga negali būti per sunki. Jei tai sunkiau nei dalys, jos negalima apdoroti.
2. Antra, medžiaga turėtų būti vidutiniškai minkšta ir kieta, bent vienos lygio žemesnė už dalių kietumą. Tuo pat metu tai taip pat priklauso nuo perdirbtų komponentų tikslo ir pagrįsto dalių medžiagų pasirinkimo.
Trumpai tariant, tikslus apdirbimas vis dar turi keletą medžiagų reikalavimų, o ne visos medžiagos yra tinkamos perdirbti, pavyzdžiui, per minkštos ar per kietos medžiagos. Pirmasis nėra būtinas apdorojimui, o antrojo negalima apdoroti.
Taigi prieš apdorojant reikia atkreipti dėmesį į medžiagos tankį. Jei tankis yra per didelis, jis prilygsta dideliam kietumui. Jei kietumas viršija mašinos kietumą (tekinimo įrankis), jo negalima apdoroti. Tai ne tik sugadins dalis, bet ir sukels pavojų, tokius kaip skraidantis įrankis ir sužeidė žmones. Taigi, paprastai, mechaniniam apdorojimui, medžiagos medžiaga turėtų būti mažesnė už staklių kietumą, kad būtų galima apdoroti.